Naujienos
„Žmogus turi išdrįsti derėtis, institucija – norėti“: kodėl administraciniuose ginčuose verta suteikti galimybę mediacijai
Mediacija teisme vis dar dažniau siejama su šeimos ar kitais civiliniais ginčais. Tačiau ar susitarimo galima ieškoti ir tada, kai vienoje ginčo pusėje yra žmogus, o kitoje – valstybės ar savivaldybės institucija? Kodėl viešojo administravimo institucijos vis dar atsargiai žvelgia į mediaciją ir kokiose administracinėse bylose ji galėtų būti ypač naudinga?
Apie tai kalbamės su Regionų administracinio teismo teisėja ir teismo mediatore Rasa Milvydaite, įsitikinusia, kad net ir nepasiekus taikos sutarties pats dialogas gali padėti žmogui geriau suprasti ginčo esmę ir sustiprinti pasitikėjimą institucijomis bei valstybe.
Pradėkime nuo Jūsų asmeninės patirties. Kada ir kodėl nusprendėte šalia teisėjo pareigų imtis ir mediatoriaus vaidmens?
Teisėja dirbu jau dvidešimt ketverius metus, iš jų dvidešimt vienus nagrinėjau civilines bylas. Galiu drąsiai teigti, kad taika civilinėje byloje yra idealiausia jos baigtis.
Dar tuomet, kai apie teisminę mediaciją Lietuvoje žinojome daugiausia iš užsienio valstybių teismų patirties ir tarptautinių mokymų, visais įmanomais būdais siūlydavau šalims ieškoti kompromiso. Ypač šeimos bylose, kuriose teisėjui tenka pareiga imtis priemonių šalims sutaikyti, stengdavausi padėti, patarti, kaip būtų galima pasiekti taikų sprendimą.
Kai šalims pavyksta susitarti ir matai jas nurimusias, kartais net besišypsančias, apima itin pozityvus pergalingas jausmas. Supranti, kad žmonėms pavyko užbaigti konfliktą, o kartu sutaupyta ir nemažai teisėjo darbo laiko, nes nebereikės rengti sudėtingo teismo sprendimo. Manau, būtent šios patirtys mane ir pastūmėjo tapti teismo mediatore. Šis statusas man suteiktas 2019 m. lapkričio 22 d.
Šiuo metu dirbate administraciniame teisme, tačiau medijuojate ir civilinėse bylose. Kodėl? Ar teisėjas ir mediatorius į ginčą žvelgia skirtingai?
Prieš beveik trejus metus bendrosios kompetencijos teismą pakeičiau į administracinį, tad medijuojamos civilinės bylos atkeliavo kartu su manimi. Per ne vienus metus sukaupta mediacijos patirtis juk niekur nedingo.
Iki šiol sulaukiu buvusių kolegų teisėjų prašymų medijuoti. Suprasdama, kad kartais nėra paprasta rasti teisėją, kuris galėtų ir sutiktų imtis mediacijos, o pati būdama didelė teisminės mediacijos fanė, neretai tiesiog negaliu pasakyti „ne“. Praėjusiais metais vienu metu medijavau po keturias ar penkias civilines bylas. Tiesa, dirbant administraciniame teisme civilinių bylų mediacija nesumažina pagrindinio darbo krūvio.
Manau, teisėjas ir mediatorius ginčą mato gana panašiai, tačiau teisėjas mediatorius žino daugiau būdų, kaip tą ginčą galima išspręsti, ir moka profesionaliai jais pasinaudoti. Norėčiau, kad Lietuvoje kuo daugiau teisėjų ryžtųsi tapti mediatoriais.
Administracinėse bylose mediacija Lietuvoje vis dar taikoma gerokai rečiau nei civilinėse. Kaip manote, kodėl administraciniuose ginčuose šalims sunkiau pasiryžti dialogui ir susitarimui?
Šių metų spalį vykusioje konferencijoje „Teisminė mediacija Lietuvoje: kartu kuriant veiksmingą su(si)taikymo kultūrą“ buvo minėta, kad 2025 m. administracinėse bylose vyko tik 26 mediacijos procesai. Vis dėlto esu įsitikinusi, kad teisminė mediacija administraciniuose ginčuose turi perspektyvą. Derėtis, kalbėtis ir ieškoti išeičių iš ginčo situacijos galima daugelyje administracinių bylų, išskyrus tas, kurios pagal savo pobūdį negali būti medijuojamos. Tam reikia visų pusių pastangų: žmogus turi išdrįsti derėtis, institucija turi norėti derėtis, o teisėjas turi padėti išdrįsti ir paskatinti norą kalbėtis.
Tačiau viešojo administravimo institucijos neretai atsargiai vertina galimybę tartis, nes kyla klausimų dėl viešojo intereso, sprendimo teisėtumo ir atsakomybės. Ar toks atsargumas pagrįstas? Kur, Jūsų manymu, baigiasi pagrįstas atsargumas ir prasideda nenoras ieškoti sprendimo? Kita vertus, ar valstybė apskritai gali „derėtis“ su savo piliečiu?
Ar konkreti byla gali būti perduota teisminei mediacijai, sprendžia teismas, kaip ir tai, ar gali būti patvirtinta pasiekta taikos sutartis. Todėl nemanau, kad institucijoms yra pagrindo bijoti paties dalyvavimo mediacijoje. Man atrodo, kad dažniau susiduriame ne tiek su baime, kiek su nenoru pradėti derybas, nors fiziniai asmenys tartis pageidauja net ir suvokdami tam tikrą galių disbalansą administraciniame ginče. Ne kartą bylose teko girdėti kategorišką institucijos atstovo atsakymą, kad su mediacija nesutinkama, plačiau tokios pozicijos neargumentuojant.
Svarbu suprasti, kad mediacijos vertė nėra vien taikos sutartis. Net jeigu mediacija ja nesibaigia, pats procesas žmogui gali padėti geriau suprasti ginčo esmę, institucijos argumentus ar trečiųjų asmenų interesus. Dialogas taip pat gali sustiprinti žmogaus pasitikėjimą institucija ir pačia valstybe.
Taikus sprendimas gali padėti suderinti kelių asmenų interesus, paspartinti biurokratines procedūras. Man labai artima minėtoje konferencijoje išgirsta mintis, kad mediacijos nauda yra socialinė, tvari ir suprantama taika.
Galima išskirti ir keletą institucijų, kurioms mediacija bei taikus ginčo sprendimas yra priimtinas kelias, pavyzdžiui, Lietuvos kalėjimų tarnybą ar Vilniaus miesto savivaldybę.
Kokius administracinius ginčus, Jūsų nuomone, būtų prasmingiausia spręsti mediacijos būdu?
Pirmiausia išskirčiau ginčus valstybės tarnybos srityje. Tai dažnai yra itin jautrios ir valstybės tarnyboje dirbančiam žmogui labai svarbios bylos. Čia vertę gali turėti ne vien pasiekta taika. Pats mediacijos procesas gali prisidėti prie darbuotojo ir darbdavio, institucijos, pozityvesnių darbinių santykių atkūrimo, taip pat padėti gerokai greičiau užbaigti ginčą. Manau, būtų verta diskutuoti net apie tai, ar tam tikrais atvejais šios kategorijos bylose neturėtų būti taikoma privaloma teisminė mediacija, siekiant kuo anksčiau rasti susitarimą, pavyzdžiui, dėl piniginės kompensacijos ar atleidimo iš valstybės tarnybos.
Didelį mediacijos potencialą taip pat matau bylose dėl žalos atlyginimo, nacionalinių, Europos Sąjungos ar užsienio institucijų teikiamos finansinės paramos, taip pat aplinkos apsaugos ir energetikos srityse.
O kokiuose administraciniuose ginčuose mediacija, Jūsų manymu, vargu ar būtų veiksminga? Ar yra ginčų, kuriuose teisė iš esmės nepalieka erdvės šalių susitarimui?
Taip. Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato atvejus, kai taikos sutartis nėra galima. Pavyzdžiui, jos negalima sudaryti bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo. Mediacijai taip pat negalima ginčuose, kuriuose sprendžiami viešojo intereso, imperatyvių teisės normų taikymo, viešosios politikos, rinkimų ar referendumų klausimai. Kitaip tariant, tai bylos, kuriose sprendimo negalima pasiekti abipusių nuolaidų būdu.
Ar geresnis institucijos dialogas su žmogumi dar iki teismo galėtų sumažinti teisminių ginčų skaičių?
Manau, kad taip. Civilinių bylų praktika tai akivaizdžiai parodo: taikos sutartys padeda ginčus užbaigti šalims susitarus, o ne laukiant teismo sprendimo.
Daugiau dialogo ir taikių sprendimų administraciniuose ginčuose galėtų prisidėti ir prie administraciniams teismams tenkančio darbo krūvio mažinimo.
Kas šiandien labiausiai paskatintų mediacijos administraciniuose ginčuose plėtrą?
Visų pirma, pačių administracines bylas nagrinėjančių teisėjų iniciatyva ir noras skatinti šalis kalbėtis bei derėtis. Manau, būtų verta svarstyti ir Administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimus, kurie aiškiau įpareigotų teismą dar prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės išaiškinti šalims galimybę ginčą užbaigti taikos sutartimi ir paaiškinti taikaus ginčo sprendimo naudą.
Labai svarbus ir institucijų pasirengimas. Mediacija turėtų rūpėti ne vien institucijų teisininkams, bet ir vadovams, kurie priima sprendimą, ar institucija dalyvaus teisminėje mediacijoje. Tam padėtų mokymai, bendros teismų ir viešojo administravimo institucijų konferencijos, diskusijos. Turėtume kartu ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl institucijos kartais net nebando ieškoti taikaus administracinio ginčo sprendimo. Toks dialogas, mano įsitikinimu, neabejotinai skatintų mediacijos plėtrą administracinėje teisenoje.
Ir pabaigoje: ką patartumėte žmogui, kuris šiandien bylinėjasi su valstybės ar savivaldybės institucija ir svarsto, ar verta bandyti susitarti taikiai, ar geriau palikti sprendimą teismui?
Vienareikšmiškai sakyčiau: TAIP, verta bandyti. Jei manyčiau kitaip, nedirbčiau teismo mediatore. Sėkminga teisminė mediacija gali padėti ginčą išspręsti greičiau ir ekonomiškiau, o tai ypač svarbu žmogui. Taikus susitarimas taip pat gali padėti išvengti naujų ginčų ateityje.
Cituodami arba kitaip platindami šią informaciją, nurodykite informacijos šaltinį.
Naujienų prenumerata
Kontaktai ir darbo laikas
Bendra informacija teikiama:
Teismo raštinės skyriaus Vilniaus rūmuose tel. (0 5) 264 8703.
Teismo raštinės skyriaus Kauno rūmų raštinės biure tel. (0 37) 201 467.
Teismo raštinės skyriaus Klaipėdos rūmų raštinės biure tel. (0 46) 313 579.
Teismo raštinės skyriaus Šiaulių rūmų raštinės biure tel. (0 41) 521 803.
Teismo raštinės skyriaus Panevėžio rūmų raštinės biure tel. (0 45) 583 150.
El. paštas administracinis@teismas.lt
E. pristatymas elektroninio pristatymo dėžutės duomenys: pavadinimas – Regionų administracinis teismas; adresas – 188733964
Teismo darbo laikas
Pirmadienį–ketvirtadienį – 8–17 val.
Penktadienį – 8–15.45 val.
Pietų pertrauka – 12.00–12.45 val.
Dokumentai priimami visuose teismo rūmuose be pietų pertraukos
Pirmadienį–ketvirtadienį – 8–17 val.
Penktadienį – 8–15.45 val.
Pirmadieniais ir antradieniais nuo 7.30 val. iki 8 val. teismo rūmuose priimami iš anksto užsiregistravusių asmenų prašymai ir skundai.
Švenčių išvakarėse dirbame 1 valanda trumpiau.
Anoniminė asmenų apklausos anketa
![]()















