Naujienos

Regionų administracinis teismas išnagrinėjo ginčą tarp Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (Institutas) ir Valstybės kontrolės ir vasario 3 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.  

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybės kontrolės sprendimą (raštą), kuriuo ši atsisakė nušalinti nuo Instituto atliekamo audito Valstybės kontrolės darbuotojus, taip pat nurodė, kad nepagrįsti Instituto argumentai dėl tarpinių audito rezultatų paviešinimo. Pareiškėjas mano, kad Valstybės kontrolė, raštu išsiųsdama visus tarpinius audito rezultatus tretiesiems asmenims, pažeidė Valstybės kontrolės įstatymo nuostatas, kurios imperatyviai nustato, jog valstybiniai auditoriai ir Valstybės kontrolės darbuotojai privalo gerbti subjekto teises ir teisėtus interesus bei neskelbti atlikto audito ar vertinimo duomenų ir viešai jų nevertinti tol, kol nepasirašyta audito ar vertinimo ataskaita ar išvada, nes, pateikus pastabas ir paaiškinimus, Valstybės kontrolės išvados gali pasikeisti. Taip pat pareiškėjas abejoja Valstybinės kontrolės darbuotojų, atlikusių auditą, nešališkumu ir objektyvumu.

Teismas, išnagrinėjęs bylą, nurodė, kad  byloje nėra duomenų, kad valstybinio audito vertinimo dokumento projektas būtų buvęs paskelbtas viešai, nes jis buvo pateiktas tik tiksliniams adresatams, taip pat nenustatyta, kad Valstybės kontrolė atliko valstybinio audito vertinimo dokumento projekto viešą vertinimą, iki buvo pasirašyta audito ar vertinimo ataskaita ar išvada. Teismas pabrėžė, kad pareiškėja skunde nepagrįstai teigia, kad Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei Lietuvos Respublikos finansų ministerija yra tretieji asmenys, neturintys teisės susipažinti su valstybinio audito vertinimo dokumento projektu. Pažymėtina, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija yra Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto steigėja, o Finansų ministerija yra viena iš rengiančių metinių ataskaitų rinkinį subjektų. Kadangi audito metu Institute buvo nustatyta teisės aktų nesilaikymo faktų ir vidaus kontrolės trūkumų, kurie rodė galimą piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ir dokumentų klastojimą, Valstybės kontrolė, pranešdama apie tai Instituto asignavimų valdytojams, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.  

Pritrūkęs įrodymų teismas atmetė ir pareiškėjo argumentus dėl Valstybės kontrolės darbuotojų neobjektyvumo ir šališkumo. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Valstybės kontrolės darbuotojų nešališkumą iš esmės grindžia aplinkybėmis, kad jos paskelbė nepatvirtintas audito išvadas ir tikrovės neatitinkančią informaciją. Vis dėlto tai, jog pareiškėjas nesutinka su valstybinį auditą atliekančių valstybės kontrolės darbuotojų parengto audito vertinimo dokumento turiniu, savaime nesudaro teisinio pagrindo abejoti Valstybės kontrolės darbuotojų nešališkumu ir objektyvumu, juolab kad atsižvelgiant į paskelbtos ir patvirtintos audito ataskaitos ir išvados turinį matyti, kad preliminarus audito vertinimas pareiškėjo atžvilgiu po jo pastabų nepakito.

Taigi konstatavęs, kad skundžiamas Valstybės kontrolės sprendimas (raštas) iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje jam keliamus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, teismas atmetė Instituto skundą.

Šis teismo sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka.

Administracinė byla Nr. eI2-2013-816/2025