Naujienos

Regionų administracinis teismas 2026 m. gegužės 28 d. sprendimu iš dalies patenkino poetės Salomėjos Nėries anūkės Salomėjos Bučaitės skundą ir panaikino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) 2024 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta pašalinti poetės Salomėjos Nėries paminklą Vilniuje.

Teismas konstatavo, kad sprendimas buvo nepakankamai motyvuotas, nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei priimtas pažeidžiant esmines viešojo administravimo procedūras.

LGGRTC sprendimas buvo priimtas remiantis Viešųjų objektų atitikties totalitarinių ir autoritarinių režimų propagavimo draudimui vertinimo tarpinstitucinės komisijos (Komisija) 2024 m. rugpjūčio 7 d. išvada. Komisija buvo nurodžiusi, kad Salomėja Nėris veikė okupacinėse sovietų valdžios struktūrose, aktyviai dalyvavo priimant sprendimus, turėjusius įtakos okupacinėms politinėms struktūroms įtvirtinant sovietinę okupaciją ir vykdant represijas, 1940 metais buvo „liaudies seimo“ delegacijos nare ir vyko į SSRS Aukščiausios tarybos sesiją, kurioje buvo įtvirtinta Lietuvos aneksija, 1941–1945 metais buvo SSRS Aukščiausios tarybos deputatė, todėl negali būti laikoma moraliniu autoritetu.

Tačiau teismas pabrėžė, kad vien poetės dalyvavimas to meto sovietinėse institucijose ar okupacinę valdžią palaikanti kūryba savaime neįrodo aktyvaus jos dalyvavimo priimant sprendimus, prisidėjusius prie sovietinės okupacijos įtvirtinimo ar represijų vykdymo.

Teismo sprendime pažymėta, kad nei Komisijos išvadoje, nei LGGRTC sprendime nebuvo aiškiai nurodyta, kokiuose konkrečiuose sprendimuose poetė dalyvavo; koks buvo jos aktyvus vaidmuo priimant tokius sprendimus; kaip tie sprendimai prisidėjo prie sovietinės okupacijos ar represijų vykdymo; kokiu būdu pats paminklas šiandien simbolizuoja totalitarinę ideologiją ar represijas. Kadangi nebuvo atlikta išsami analizė, kurios reikalauja įstatymas, LGGRTC sprendimas neatitiko Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinto išsamumo principo.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį į ekspertines išvadas, kuriomis rėmėsi Komisija. Vienoje jų Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkas pažymėjo, kad Salomėja Nėris atliko „dekoratyvinę, o ne politinę funkciją okupuojant Lietuvą“ ir nėra duomenų apie jos dalyvavimą represinėse struktūrose ar žmonių skundimą sovietinio saugumo organams.

Taip pat teismas konstatavo, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo padaryta procedūrinių pažeidimų. Teismas nustatė, kad Komisija išvadoje viršijo savo kompetenciją – ji ne tik vertino, ar paminklas pažeidžia Lietuvos Respublikos draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatyme įtvirtintą draudimą, bet ir pati nurodė, kad jis turi būti pašalintas, nors tokį sprendimą pagal teisės aktus turi priimti LGGRTC generalinis direktorius. Be to, Komisija savo išvadą pateikė ne LGGRTC, o fizinio asmens prašymu, nors, pagal Dokumentų pateikimo viešųjų objektų atitikties Įstatymo nuostatoms vertinimui tvarkos aprašą, pirmiausia fizinio asmens prašymą turėjo vertinti atsakingas Centro struktūrinis padalinys ir tik tuomet teikti jį svarstyti Komisijai.

Sprendime pažymėta ir tai, kad buvo pažeistas Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintas objektyvumo principas, kadangi Komisija rėmėsi istorine pažyma, kurią buvo patvirtinęs tas pats LGGRTC direktorius, vėliau priėmęs ir galutinį sprendimą dėl paminklo pašalinimo.

Taigi teismas nusprendė, kad dėl šių priežasčių LGGRTC sprendimas turi būti panaikintas. Kartu pažymėta, kad šis teismo sprendimas savaime nereiškia, jog ateityje negalėtų būti priimtas naujas sprendimas dėl paminklo, jeigu būtų pašalinti nustatyti procedūriniai trūkumai ir pateiktas išsamus teisinis bei faktinis pagrindimas.

Šis teismo sprendimas gali būti skundžiamas.

Administracinė byla Nr. I2-1120-811/2026

Cituodami arba kitaip platindami šią informaciją, nurodykite informacijos šaltinį.